Ko gero kiekvienas sutiksite, kad intensyvi maisto spalva suteikia produktui skonio bei kvapo iliuziją, ir visai nesvarbu, koks produktas tai bebūtų. Noras suteikti maistui savitumo, sustiprinti ar kompensuoti natūralios produkto spalvos nykimą, kuris neišvengiamas dėl šviesos, oro poveikio, transportavimo ir sandėliavimo sąlygų, bei gamybos procesų, į pagalba pasitelkiami natūralios kilmės, sintetiniai, organiniai ar neorganiniai maisto dažikliai.
Jie produktui suteikia ne tik patrauklią prekinę išvaizdą, bet ir komercinį pranašumą. Būtent dėl šios priežasties maisto produktų gamyba neįsivaizduojama be šių “iliuzionistų”, apie kuriuos spaudoje vis dažniau pasirodo prieštaringa informacija, sustiprinanti nuomonę, kad maisto produkto spalvą sąlygojančios medžiagos turi ne tik signalinį poveikį, susijusį su maisto pasirinkimu ir vartojimu.
Teigiama, kad kaip ir daugelis kitų medžiagų, jos veikia įvairius medžiagų apykaitos procesus. Ir nors maisto dažiklių saugą pasaulyje tikrina įvairios organizacijos, kartais jų nuomonės vis dėl to išsiskiria.
Kaip pavyzdį būtų galima paminėti dirbtinį azodažiklį amaratą, paženklintą E123-iuoju numeriu. Jungtinėse Amerikos Valstijose šis maisto priedas yra uždraustas dėl galimų alerginių reakcijų. Tačiau Lietuvoje, bei Europos Sąjungoje šis maisto dažiklis puikuojasi tarp kitų 42-jų rūšių leidžiamų maisto dažiklių. Tam tikruose šaltiniuose teigiama, kad jis gali sukelti alergiją žmonėms, netoleruojantiems salicilatų, o taip pat gali suintensyvinti astmos simptomus, bei kartu su benzoatais sukelti vaikų hiperaktyvumą.
Ne veltui intensyvių spalvų sintetinių dažiklių naudojamas yra itin ribojamas. Jie negali būti naudojami pagrindinių maisto produktų, tokių kaip pieno, duonos, mėsos, riebalų ar kitų produktų gamybai. Taip pat yra įsigalioję ir tam tikri sintetinių dažiklių ženklinimo reikalavimai, kuriais privaloma į maisto produktų, bei gėrimų etiketes įtraukti informaciją apie juose esančius dažiklius. Šis visai neseniai, dėl kai kurių sintetinių dažiklių galimo poveikio vaikų aktyvumui ir dėmesiui priimtas reikalavimas, manoma, padės tėvams bent jau atkreipti dėmesį ir tinkamiau parinkti vaikams produktus.
Džiugu, kad prie visos šios sintetinių dažiklių viešumo kampanijos prisideda ir kai kurių šalių mokslininkai, kurie įvardino ir paskelbė šešis pavojingiausius sintetinius maisto dažiklius, sąlygojančius ne tik emocinį paauglių nestabilumą ar sukeliančius įvairias elgesio problemas, bet ir protinio išsivystymo sumažėjimą.
Šie mokslininkų įvardinti dažikliai plačiai naudojami įvairių saldumynų bei nealkoholinių gėrimų gamyboje, o kai kurie iš jų yra uždrausti naudoti JAV bei Kanadoje. Lietuvoje ir Europos Sąjungoje tarp leidžiamų 42 maisto dažiklių net 11 yra uždrausti naudoti kitose valstybėse. Štai ir jų sąrašas:
1.Chinolino geltonasis (E 104) 2. Karmosinas (E 122) 3. Amarantas (E123) 4. Ponso 4R (E 124) 5. Patent mėlynasis V (E131) 6. Žaliasis S (E142) 7. Briliantinis juodasis BN, juodasis PN (E151) 8. Augalinė anglis (E153) 9. Rudasis FK (E154) 10. Rudasis HT (E155) 11. Litolrubinas BK (E180)
Natūralūs maisto dažikliai
Situacija su natūraliais maisto dažikliais yra kiek švelnesnė – jiems griežtų apribojimų nėra, nors jų tarpe taip pat pasitaiko, sukeliančių alergines reakcijas.
Vienas iš jų E160b numeriu pažymėtas anatas. Jis siejamas su daugeliu maistinės alergijos atvejų ir laikomas vieninteliu natūraliu maisto dažikliu, kuris sukelia tiek pat daug alerginių reakcijų kaip ir dirbtiniai maisto dažikliai. Anatas yra visiška natūralus, todėl ši dažikli naudojančios kompanijos maisto produktų etiketėse ar pakuotėse visiškai teisėtai gali rašyti „natūralus“ ar „be dirbtinių dažiklių“, o tai pakankamai reikšmingas šių dienų marketinginis pranašumas.
Ir nors kai kurie faktai parodo, kad natūralūs maisto dažikliai gali sukelti padidinto jautrumo reakcijas taip pat dažnai, kaip ir sintetiniai, vis gi dėl jų nerimauti reikėtų kur kas mažiau.
Natūralūs dažantys ekstraktai
Pasirodo, be sintetiniu ir natūralių E raidėmis žymimų dažiklių maisto žaliavų rinkoje galima įsigyti ir natūralius dažančius ekstraktus, kurie net neženklinami E raidėmis. Minėti ekstraktai gaminami iš vaisių, daržovių, uogų bei prieskoninių žolelių, naudojant paprasčiausią ekstrakcijos metodą.
Perdirbant tokias žaliavas, kaip morkas, ciberžolę, raudonuosius kopūstus, špinatus ir daugelį kitų, gaunami įvairūs atspalviai nuo gelsvų, rusvų, žalsvų iki rudų, kurie gali atlikti ta pačią funkciją, kaip ir E raidėmis žymimi maisto dažikliai.
Tačiau kodėl šie dažantys ekstraktai plačiai nenaudojami maisto pramonėje? Atsakymas labai paprastas. Būdami net keliasdešimt kartų brangesni už E raidėmis žymimus natūralius dažiklius, jau nekalbu apie sintetinius, masinėje produktų gamyboje jų naudojimas praktiškai neįmanomas.
Šią prabangą nebent galėtų sau leisti tik ypač brangių ir aukštos kokybės produktų gamintojai, kurie nėra orientuoti į masinę gamybą. Tačiau tokie produktai kol kas nėra paklausūs ir parduotuvių lentynose sutinkami gana retai.
